Skaitmeninės dėmės nuo 200 drabužių „tilpo" ant vienos prijuostės

„Vinted“ tyrimo metu aptiktas dėmes, užfiksuotas dviejuose šimtuose nuotraukų, išsisaugojau ir „iškirpau“ pagal dėmių kontūro liniją naudodama vaizdų redagavimo programinę įrangą „Adobe Photoshop“. Intuityviai ir nuosekliai komponavau šiuos virtualius elementus ir netrukus pavienės dėmės ėmė priminti didžiulį salyną, arba kosminių šiukšlių debesį, chaosą.

Iš pradžių bandžiau numatyti dėmių grupavimo būdą, galbūt – pagal spalvas, galbūt – pagal dydį, bet galiausiai nusprendžiau tiesiog jas išberti, nevengdama netikėtumo, kaip jos ir atsirado ant tyrinėjamų drabužių. Dėmių dydį stengiausi nustatyti pagal tikėtinas drabužio proporcijas. Įsibėgėjus šiam procesui ir rinkdama visai mažytes pavienes dėmes iš drabužių nuotraukų ėmiau jausti apmaudą. Atrodytų, dėl vos įžvelgiamos smulkmenos viso drabužio likimas pakimba ant plauko, nors galėtų būti kitaip jį tiesiog išplovus. Egzistuojančios dėmės dažnu atveju neužgoždavo nei drabužių spalvos, nei tekstūros. Grėsmingiausias čia atrodo pats žinojimas, kad dėmė egzistuoja.

Sąmoningai pasirinkau dėmes palikti tokios spalvos, kokios vaizduojamos nuotraukoje – su po jomis esančiu spalvingu, kartais charakteringą raštą turinčiu pagrindu, nors buvo minčių bandyti jas atkartoti, pavyzdžiui, baltame fone, kaip vieną įsimintiniausių savo darbų „Stains“ (1969 m.) sukūrė amerikiečių menininkas konceptualistas Ed Ruscha. Ant 72 popieriaus lapų užfiksavęs įvairias dėmėjančias medžiagas kaip jo paties kraujas, ricinos aliejus, vazelinas, kava, šlapimas, terpentinas, vaisių ir daržovių sultys, parakas menininkas kėlė klausimus apie vis labiau išsitrinančias ribas tarp meno ir masinės kultūros, kasdienių dalykų virsmą prasmės nešėjais meno lauke. Menotyrininkė April Kingsley pastebi, kad dėmės Ruscha domino kaip žmogaus veiklos pėdsakų įrodymai, „idealus abstraktus būdas baimes paversti įtaigia tema“.

Mane dėmių temoje labiausiai jaudina tai, kad dėmės – žmogaus veiklos pėdsako – ištiktas drabužis tampa auka: pažymėtas, užgautas, pašautas. Jam kartais tarsi suteikiama pirmoji pagalba, galimybė išgyventi, bet jei jos neužtenka, ilgalaikis gydymas ar prevencija greičiausiai pasiūlyti nebus. Kodėl? Nes už tai jis negali susimokėti. Yra nevertas. Dėmę turintis drabužis iškart tampa mažiau reikalingas nei prieš akimirką, kai jos neturėjo.

Ėmiau svarstyti, ant kokio tekstilės gaminio galėčiau perkelti surinktas dėmes ne kaip bausmę, gėdos ženklą, o todėl, kad drabužio paskirtis būtų surinkti dėmes. Atmetusi šluostės ir rankšluosčio idėją, pasirinkau prijuostę. Šis buitinės ir dekoratyvinės paskirties drabužis, Lietuvoje ryšėtas jau nuo IX a., daug kur buvo privalomas, neryšėti moteriai būdavę nepadoru. Šiais laikais prijuostės svarba buityje atrodo nunykusi ir jos vietą, atrodytų, užima bet kurie dėvimi drabužiai.

Ironizuodama šią situaciją surinktas skaitmenines dėmes nutariau sublimacijos būdu perkelti ant visai nepraktiškos, baltutėlės, dekoratyvios, suknelinio satino prijuostės. „Dizaino savaitės‘24“ organizatoriai ją eksponuoti pasiūlė sostinės kavinės „Vero Cafe“ (Manufaktūrų g. 9) vitrinoje. Ir praeiviams, ir „Dizaino savaitės“ svetainės lankytojams trumpai pristačiau savo tyrimo esmę bei pakviečiau savarankiškai pasvarstyti, ar dėmė – nuodėmė?

https://dizainosavaite.lt/ivykis/ar-deme-nuodeme-stainosophy/