Kova su dėmėmis kaip natūrali buities dalis

Atsakomybė už namų tekstilės priežiūrą nuo seno tradiciškai buvo priskiriama moterims. Ši atsakomybė atrodė natūrali, vaikų auginimo, maisto šeimai ruošimo ir kitų namų ruošos darbų tąsa.

XVIII–XX amžiuje drobinių, pakulinių, pašukinių audinių skalbimas buvo laikomas vienas sunkiausių moterų darbų. Skalbiama būdavo 2–3 kartus per metus, nes nebūdavo paprasta atsitraukti nuo kitų ūkio darbų ir paskirti skalbimui kelias dienas, be to, žmonės prisiausdavo pakankamai daug patalynės ir apatinių drabužių, kad užtektų ir skalbiant itin retai. Drabužiai būdavo keičiami kas 1–2 savaites. Nešvarūs skalbiniai būdavo laikomi vėjo perpučiamoje vietoje klėtyje, persvėrus per tam įtaisytas kartis ar virves, kartais – užkrosnyje maišuose ar krepšiuose.

Būdavo įprasta iš lapuočių malkų pelenų pasiruošti skaidraus glitaus skysčio, vadinamo šarmu – pagrindinės to meto skalbimo priemonės. Taip pat 2–5 dienas prieš skalbimą reikėdavo skalbinius pamirkyti, vėliau – šutinti vandenyje 1–3 dienas, galiausiai trinti, brūžinti skalbimo geldoje, voluoti, velėti… „Dėmes iš lininių medžiagų išimdavo valgomąja druska, kiaušinio tryniu, šviežia duona, pamerkdavo per naktį pasukose, rūgusiame piene. Kiekviena šeimininkė stengdavosi išskalbti kuo geriau, nes iš skalbinių baltumo būdavo sprendžiama apie jos darbštumą“. Minima ir džiovinimo lauke svarba, leidžiant saulei panaikinti dėmes, likusias po skalbimo. Šilkinių ir vilnonių drabužių priežiūra būdavo subtilesnė ir atidesnė, naudojant laukinio putoklio šaknis, muilo šakneles, kviečių sėlenas, pašildytą alų.

XXa. viduryje išleisti buities darbų vadovai, kuriuos radau tiek savo močiutės (g. 1932), tiek vyro močiutės (g. 1929) knygų lentynose – storesni už maldaknyges. 1958 m. išleistas „Kolūkietės namų ūkis“ – 812 puslapių apimties, iš kurių drabužių priežiūrai skirta 39 puslapiai. Apie būtinybę tuoj pat šalinti atsiradusias dėmes užsimenama nuo pirmųjų puslapių ir kone kiekviename skyriuje. Pavyzdžiui, pabrėžiama, kad pavasarį žieminius drabužius reikia sutvarkyti, pirmiausia, gerai išvalant dėmes, „nes jos yra tinkamiausia vieta kandžių lizdams“.

Didesnį skalbimą patariama planuoti ne rečiau kaip kas 3–4 savaites, mažesnius – kas savaitę. Išsamiai aprašomi skalbimo žingsniai (skalbinių išrūšiavimas, mirkymas, trynimas, virinimas, skalavimas ir melsvinimas, standinimas, gręžimas ir džiovinimas, balinimas), taip pat lyginimas, lankstymas, švarių skalbinių laikymas. Atskirai aprašomas dažniausiai pasikartojančių dėmių valymas. Ten iškart nuraminama, kad beveik visos šviežios dėmės yra išvalomos lengvai ir nors jų yra labai įvairių, valymo galimybių taip pat nestinga. Vienas įdomesnių patarimų – prieš skalbiant drabužius rankomis apdaigstyti dėmes siūlu, kad dėmė matytųsi ir audiniui sušlapus. Rašalo dėmėms valyti rekomenduojamas pienas, vaisių ir uogų dėmės – verdantis pienas, pelėsių dėmes siūloma pamirkyti raugintose pasukose, nusvilinus karštu lygintuvu – pabarstyti valgomąja druska ir palaikyti prieš saulę apie 1 valandą.

Per tris dešimtmečius nuo „Kolūkietės namų ūkio“ išleidimo Lietuvoje, o kartu, ir daugelyje kitų šalių drabužių skalbimo įpročiai iš esmės pasikeitė. Rankinį skalbimą pakeitė skalbimas mechanizuotose ir automatizuotose skalbimo mašinose, besivystanti pramonė pasiūlė ir įvairių dirbtinio pluošto audinių, ir cheminių skalbimo priemonių.

Mano vaikystės namuose įvairūs su buities darbais susiję patarimai slypėjo „Namų ūkio enciklopedijoje“, išleistoje 1987–aisiais. Tokia būdavo dažnuose lietuvių namuose ir, tikėtina, atspindėjo to meto švaros aprangoje siekį. Su drabužių priežiūra susijusi informacija išdėstyta gana glaustai, abėcėlės tvarka.

Skirtingai nei „Kolūkietės namų ūkyje“, čia jau pateikiami drabužių valymo sąlygų ženklai, paprastai tvirtinami prie kiekvieno gaminio, taip pat rekomendacijos rinktis specialius pramonės gaminamus preparatus – dėmių valiklius ar apsvarstyti cheminio valymo galimybę.

Naujovės atsispindi aprašomuose dėmių tipuose – jodo dėmės (patariama valyti specialia priemone „Piatnoliu“), kosmetikos priemonių dėmės (išvalomos amoniako vandeniu), kavos ir kakavos dėmės (patariama valyti, pavyzdžiui, preparatu „Irene“), alaus ir baltojo vyno dėmės, raudonojo vyno dėmės, parafino, stearino dėmės, tušo ir tušinukų pastos dėmės (geriausia valyti preparatu „Nemunas“). Skalbimas numatomas rankomis arba skalbiamąja mašina. Medvilninius drabužius rekomenduojama skalbti kartą per savaitę, kito pluošto – kas 2–3 dienas, kojines – kasdien. Atkreipiamas dėmesys į skalbimo rekomendacijų ženklus ant drabužių etikečių bei skalbimo priemonių pakuočių. Išlieka rekomendacija pamirkyti, bet gana trumpai – iki kelių valandų. Džiovinimas rekomenduojamas lauke, nors minimas ir džiovinimas specialiose elektrinėse džiovyklėse. Itin išsamiai aprašomas skalbiamosios mašinos veikimo principas, naudojimosi ypatumai, skalbiklių įvairovė.

Ši skirtingo laikotarpio literatūros apžvalga atspindi ryškų drabužių priežiūros pokytį, išgyventą skirtingų kartų moterų. Skalbimą rankomis pakeitė skalbiamosios mašinos, natūralias švarinimo priemones – cheminės, priežiūra – standartizuota. Kito ir išsiplėtė dėmių įvairovė. Jų aprašymai atspindi pagerėjusį žmonių gyvenimo lygį, suintensyvėjusį grožio siekį, pramogas bei kitus socialinius įpročius. Skalbimas tapo gerokai dažnesnis ir trumpesnis. Atrodytų, visuomenės požiūris į dėmes ant drabužių turėjo tapti atsainesnis, lengvabūdiškesnis, juk išsitepus laukė lengvesnis ir greitesnis skalbimas, dėl skalbimo priemonių įvairovės – ir efektyvesnis.

Tačiau klausantis populiarios postpankroko grupės „Antis“ (susikūrė 1984 m. ) dainos „Dėmė“ atrodo, kad dėmių baimė yra žlugdanti: „Išpurvinau vienintelį padorų švarką./Pražuvo mano ateities planai…// Dėmė, didelė dėmė./ Grėsmė, reputacijai grėsmė.“ Nors šioje dainoje dėmė minima kaip simbolis, šiame tyrime ji atrodo svarbus šaltinis dėmes gaubiančiam fonui pajusti: „Lyrinis herojus susipurvina savo reputaciją beprasmišku naktiniu nuotykiu, kurio jam visai nereikėjo. Per kvailą galvą, neatsargumą įvyko tragedija – ant kostiumo liko didelė dėmė. Kita veiksmo fazė – visuomenės reakcija. (...) Pasitaiko negailestingų žmonių, jiems netgi patinka kitų dėmės, nes, kai aplink tiek svetimų dėmių, nuosava dėmelė atrodo nesvarbi“. Dabar, kai nebėra aiškios skirties tarp kasdienių ir proginių drabužių, o turimų drabužių kiekis gerokai pranoksta poreikį apsirengti, klausantis dainos kyla klausimų, kodėl švarkas – vienintelis padorus, kodėl dėmės – tokia tragedija? Atsakymas slypi žodyje deficitas.

Meno istorikė Giedrė Jankevičiūtė pabrėžia, kad Lietuvos mada daugiau kaip pusę amžiaus – nuo 1940-ųjų iki pat XXa. pabaigos – plėtojosi deficito sąlygomis, patyrė karo, tremčių, žeminančio daiktų stygiaus poveikį. Autorė cituoja rašytojos Aldonos Liobytės 1955-aisiais rašytą laišką, skirtą Sibiro tremtyje atsidūrusiai šeimos bičiulei farmacininkei Marijai Janulevičienei: „Medžiagų paltui gauti krautuvėje neįmanoma: minia net ūžia, ją tvarko milicija. Ir vis dėlto visi vaikšto apsivilkę: per pažintis gauna arba artelėse užsisako. [...] Kaune ir pakaunėse žmonės įgudo namie austi - kad išaudžia gražių vilnelių, tai tik žiūrėk! Ir aš nešioju austinį rainiuką kostiumą. Siūlai vogti iš fabrikų.”

Įvairių prekių stygių artėjant Sovietų sąjungos griūčiai vaizdžiai aprašiusi naujienų portalo „Delfi“ žurnalistė Edita Rouge drabužių ir avalynės stygių vadina pačiu didžiausiu deficitu: „Jei išlaukęs eilėje gausi paskyrą mašinai, baldams, namų apyvokos daiktams ir netgi specialius talonus maistui, tai su apavu ir apranga buvo visiškai prastai. Tiesa, jaunavedžiams buvo skirti talonai apsipirkti prieš vestuves. Buvo netgi specialus „jaunavedžių skyrius“, kur jie galėjo pagal minėtuosius talonus nusipirkti kostiumą, suknelę, avalynę ir dar kokių nors smulkmenų. Tačiau šiaip laisvai drabužių nenusipirksi. Paltas būdavo perkamas visam gyvenimui, kostiumas – taip pat. Pėdkelnės, apatiniai drabužiai buvo stačiai tragiški“.

Tad nenuostabu, jei vienintelis tuomet turimas jauno vyro šventinis švarkas, apdainuotas „Anties“, buvo šliubinis, tarsi viltinga naujo gyvenimo pradžia, tačiau, žvelgiant į „sėkmingų“ sovietmečio vyrų švarkus Lietuvos kino studijos filme „Tarybų Lietuva“, juos „puošia“ ordinai, o ne dėmės.