Kodėl dėmės tema verta tyrimo?

Pavienių dėmių tekstilėje tema Lietuvoje netyrinėta nei moksliniuose, nei meniniuose tyrimuose. Prieš dešimtmetį, aptardami gėdingųjų kūno funkcijų temos ir tyrimų perspektyvas Monika Balikienė, Edvardas Balika ir Vytautas Navickas pastebėjo, kad žinoma „daug apie pirtį, bet mažai apie purvą. Kaip ir daug apie mėšlavėžį, bet mažai apie mėšlą.

Apie nešvarumą, negražumą, nešvankumą nerašoma, tarsi jų nebūtų. Nors seniai laikas, sekant antropologe Mary Douglas, paklausti: kuo bjaurisi lietuviai? Kaip atrodo lietuviškas purvas, lietuviško socialinio, kultūrinio, istorinio konteksto padarinys? Ką lietuviai laiko pagrindiniu blogio simboliu, aprėpiančiu ir kūno patyrimus, ir stiprias emocijas, ir diskredituojamąsias vertes?”

Kaip purvo/nešvaros teorinio aptarimo svarbą jie nurodo galimybę žmonėms

susitvarkyti gyvenimą: suorganizuoti, inventorizuoti aplinką. „Juk rašymas, kaip ir

kalbėjimas, yra veiksmas, nesamą dalyką paverčiantis esamu. Tai tarsi prikėlimas iš nebūties”. Šis pojūtis – tarsi traukčiau dėmes iš nebūties – aplankė mane viešai pristačius prekybos dėvėtais drabužiais tinklapyje „Vinted“ atliktą tyrimą – pradėjusi viešai kalbėti apie dėmes ant drabužių, ne kartą pasijutau tarsi iš pastalės traukdama tai, ką kiti jau seniai išsiskalbė ar išmetė, atsakytus klausimus. Visgi manau, kad mokslu įrodyti aplinkosauginiai iššūkiai, susiję su šiuolaikine drabužių priežiūra (ir nepriežiūra) yra pakankamai svarbi priežastis grįžti prie šios temos, mano atveju – meniniame lauke.

----

Monika Balikienė, Edvardas Balika ir Vytautas Navickas, „Gėdingosios kūno funkcijos: tema ir

tyrimų perspektyvos“, Liaudies kultūra, 2013/2 (149), p. 49.