Gėdos kvapas

Ekspoziciją nutarusi papildyti gėdos kvapu svarsčiau, koks jis galėtų būti? Užsukau į vartotojų meką – prekybos centrą: skalbimo milteliai, minkštikliai, higieniniai paketai, įklotai, tamponai… Šiame sintetinių kvapų sklidiname skyriuje užuodžiau jį – gėdos kvapą. Prisiminiau tądien skaityto teksto fragmentą: „Amerikiečių psichologai tyrė vyrų ir moterų požiūrį į moterį, kuriai „atsitiktinai“ iš rankinės iškrinta tai plaukų segtukas, tai higieninis tamponas. Paaiškėjo, kad eksperimento dalyviai nepalankiau vertino tamponą „pametusią“ moterį: laikė ją mažiau kompetentinga, mažiau patrauklia, net vengė šalia jos atsisėsti. Įdomiausia, jog vyrų nuomonė nesiskyrė nuo moterų“.

Keistą gėdą pajutau pirkdama dėžutę tamponų ir pakuotę higieninių paketų. Seniai to nedariau. Prieš gerą dešimtmetį susidomėjusi aplinkosauga ir sužinojusi, kad dėl mėnesinių kiekviena moteris per gyvenimą pasaulio sąvartynus vidutiniškai papildo 10 tūkstančių vienkartinių higieninių paketų, greitai atradau ir prisijaukinau daugkartines alternatyvas: sau - menstruacinę taurelę, vaikams - daugkartines tekstilines sauskelnes. Džiaugiausi taip atsiribojusi ir nuo kalbų apie higieninių paketų ir vienkartinių sauskelnių vaikams gamyboje naudojamas sveikatai nepalankias medžiagas bei plastiką.

Vienoje talpoje degindama nepanaudotą higieninį paketą, kitoje – medvilnės tamponą, bandžiau išgauti gėdos, arba degti iš gėdos (daugiausia, dėl taršios savo kaip žmogaus būties) kvapą. Stebėjau, kaip lėtai smilksta medvilnė ir lydosi paketo plastikas.

Radusi patarimų internete, kaip užfiksuoti kvapą, eksperimentavau toliau: vietoj rekomenduoto sėmenų aliejaus, kurio namuose neturėjau, pelenus sumaišiau su vitaminu D, ištirpintu pirmojo spaudimo alyvuogių aliejuje, ir šią masę palikau nakčiai uždaroje talpoje su puodeliu buitinės sodos. Ji turėjo perimti kvapą. Pavyko – „Gėdos kvapą“ perneša vien soda, supilta į stiklinį indą su dangčiu.