Dėmė – randas atmintyje (pagal Jenni Sorkin)

Gebėjimą skrupulingai saugoti atmintį meno istorikė Jenni Sorkin vadina išskirtine medžiagos (tekstilės) savybe. „Ji nepamiršta net švelnių nelaimingų atsitikimų randų: raudono vyno ant baltos staltiesės, vandens ant šilkinės palaidinės, tamsių dėmių po pažastimis drėgną vasaros dieną“.

Sorkin išvardina daugybę tekstilės gaminių pavyzdžių, nuo skudurėlių, sauskelnių bei makiažo servetėlių, ant kurių leidžiama būti dėmėms, bet kitais atvejais dėmes nurodo kaip įvairiapusę grėsmę: jos paneigia audinio vientisumą, iškart krenta į akis ir tampa dėvėtojo netvarkingumo, nerūpestingumo, neprofesionalumo, nešvaros ženklu. „Daugelis žmonių jaučia gėdą ir (arba) panieką dėmės nešiotojui. Jie beveik niekada nejaučia empatijos, nenori tapatintis su nerūpestingu asmeniu“, – rašo Sorkin.

Dar dėmę autorė apibūdina ir kaip akimirkos įrodymą, „įrašą apie tai, kas buvo šalia kūno, ant kūno arba yra kūne“, cituodama Alinor Sterling straipsnį „Undressing the Victim: The Intersection of Evidentiary and Semiotic Meanings of Women's Clothing in Rape Trials“ apie seksualinio smurto aukas, 1995-aisiais publikuotą “Yale Journal of Law & Feminism”.

Sorkin kalba ir apie dėmes kaip gėdą, kurią nešiotojas užsitraukia dėl negalėjimo kontroliuoti savo kūno, pavyzdžiui, ėmus kraujuoti iš nosies ar nesulaikius šlapimo. Dėmei čia priskiriami nevilties, žlugimo, sielvarto, atskirties jausmai: „Jei esu paženklintas, esu pastebimas. Jei esu pastebėtas, esu kitoks. Jei esu skirtingas, esu atskirtas“, – autorė dėlioja loginę seką, iliustruodama ją istorija apie tyčinius užpuolimus Bangladeše, kai vyrai akumuliatorių rūgštimi visam gyvenimui subjaurojo daugiau nei 400 kaimo moterų veidus, išskirdami jas iš kitų ir pasmerkdami vienatvei. Net pačią dėmę vėliau autorė sugretina su išprievartavimu – „nepageidaujamu įsiskverbimu į drabužį“, kai galiausiai pasmerkiama auka, o ne smurtautojas.

Iš dalies pritariu autorės mintims, tačiau svarstau, kiek jos taiklios kalbant apie drabužius, ištiktus dėmių nesmurtiniame kontekste? Grįžkime prie šį meninį tyrimą įkvėpusios patirties su dėmėtais drabužiais, kurie, tikimasi, toliau bus nešiojami ir vertinami. Tokios dėmės, tikėtina, yra smulkūs neatidumo ženklai, kasdienio gyvenimo pėdsakai – užsitėkšto gėrimo, iškritusio kąsnio, neapdairaus prisilietimo prie teplaus paviršiaus. Šios dėmės taip pat yra praeities akimirkų įrodymai, apie kuriuos kalbėjo Sorkin, tik buitiniuose, nesmurtiniuose kontekstuose ir kelia kito laipsnio gėdos ir paniekos riziką jų nešiotojams.

Kaip atsvarą Sorkin mintims meno tyrinėtoja Julia Skelly aptaria menininkės Navos Lubelski tekstilės darbą „Clumsy“ (2007). Tai – subtiliais dygsniais įrėminta didžiulė dėmė ant staltiesės. Nors darbe, pasak Skelly, nematyti žmogaus kūno, beveik visada manoma, kad ši raudona dėmė kelia klausimus būtent apie moterį (ne vyrą) ir jos alkoholio vartojimo įpročius, galiausiai, reiškia netvarkingą moteriškumą. Tekste nėra patikslinta, kuo remdamasi Skelly vertina žiūrovų požiūrį į Lubelski kūrinį, tačiau taip pat jaučiu, kad dėmė kaip elementas siūlo papildomas kryptis – išankstinio nusistatymo, stereotipinio mąstymo (ypač, apie moteris), interpretacijų. Prie šių minčių dar sugrįšiu vėliau, pristatydama savo kūrinį „Saulės dėmės“.

Remiuosi:

Jenni Sorkin, „Stain on Cloth and Shame“, Third Text, Nr. 53, Winter 2000–2001

Julia Skelly, Radical Decadence: Excess in Contemporary Feminist Textiles and Craft, Bloomsbury Publishing.