Dėmė - priežastis atsikratyti drabužiu (pagal Z. Baumaną)

Vienas svarbiausių XX a. antros pusės postmoderniojo vartotojiškumo bei takiosios modernybės reiškinių teoretikų, sociologas Zygmunt Bauman vartotojiškumą, „apsipirkinėjimo gyvenimo (shopping life) patrauklumą“ siejo su galimybe prisikelti, tarsi atgimti iš naujo, nuolat (per)kurti savo tapatybę.

Vartotojų visuomenėje (pagal Baumaną):

• vartojimas - pagrindinis žmogaus vertinimo kriterijus, o vartotojiškas gyvenimo būdas – vienintelis priimtinas, nukeliantis socialinį statusą: prisitaikymą ir pripažinimą arba atskirtį.

• Siekis - paversti save parduodama preke, tarsi nebūtum gimęs pilnaverčiu žmogumi.

• Vartotojai neišgyvena dėl daiktų trumpalaikiškumo – neilgą gyvavimo trukmę jie priima šaltakraujiškai, kaip iš anksto nulemtą baigtį, kartais net džiugiai. Daikto ribotumas žada galimybę vėl atsinaujinti, naujas galimybes ir džiaugsmus.

  Šiose Z. Baumano mintyse, atrodo, užčiuopiu atsakymą, kodėl netgi lengviau atsisveikinti su dėmės ištiktu drabužiu nei tuomet, kai jis jos neturėjo. Dėmė tampa pretekstu išmesti pabodusį drabužį. Dažnai pati girdžiu žmones sakant, kad dėmėtus drabužius meta tiesiai į tekstilės atliekų konteinerius, skirtingai nei neturinčius dėmių ar netgi nedėvėtus, su etiketėmis, kuriems dar bando surasti naujus nešiotojus.

Remiuosi: Zygmunt Bauman, Vartojamas gyvenimas, Vilnius: Apostrofa Academia, 2004, p. 94 - 158

Nuotr. EVG Kowalievska // Pexels.com