Apie steinosofiją: dėmių nestigmatizuojantį mąstymo būdą

2023m. spalį, vos pradėjusi šį meninį tyrimą, patekau į penkių dienų kūrybines dirbtuves „Žmogus – Gyvūnas – Žmogus“ (dėst. Jolanta Talaikytė, Dainius Bendikas, Justė Kubilinskaitė – Tarvydienė) Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje. Užduotis – sukurti tam tikros eko–ideologijos jungiamų žmonių identiteto manifestą bei išvaizdos estetiką. Dirbdami grupėse kartu su mados dizaino studentais, mes turėjome kūrybiškai interpretuoti transformacijos „žmogaus virsmas gyvūnu, gyvūno virsmas žmogumi“ idėją, praktikos metu rinkdami ir tyrinėdami inspiracinius šaltinius.

Šių dirbtuvių metu ir kilo termino „steinosofija“ (pagal angl. stainosophy), apibrėžiančio dėmių nestigmatizuojantį mąstymo būdą ir ateities steinosofų viziją, idėja. Steinosofai – tai iš dėmių baimės išsivadavę žmonės. Pritaikę gamtos dėsnius savo gyvensenai, steinosofai nebepasiduos kapitalistinio pasaulio spaudimui „pirk–vartok–išmesk“ ir resursus naudos atsakingai, žiediškai, vadovausis pažangiais medžiagų pasirinkimo ir gaminių konstravimo principais, išmoktais iš gamtos. Steinosofų rūbai neims senti vos nusipirkti, o kis, augs, amžės.

Nidoje stebėjau, tyrinėjau ir gretinau du polius – vietos gamtovaizdį ir trumpalaikes, studentų paliekamas dėmes meno kolonijos erdvėse. Svarsčiau, kaip turėtų keistis tekstilės gaminių sudėtis, marginimas, reljefiškumas, kad atitiktų 2063–aisiais (pagal dėstytojo D. Bendiko rekomendaciją mūsų grupei atitrūkti nuo dabarties per keturiasdešimt metų) gyvensiančių steinosofų lūkesčius.

Ramiai, atrodytų, kantriai „dėmių“ klausimas sprendžiamas gamtoje: dėmės ant akmenų, medžių kamienų ir lapų, vandens dėmės ant paplūdimio smėlio… Niekas nebandė tų objektų grąžinti į pradžios (arba „kaip naujas“) būseną, apie kurią minėta 1.1. poskyryje. Žvelgdama į tas formas, mano, žmogaus, priskirtas dėmėms, jaučiausi stebinti natūralų aplinkos kismą. Svarsčiau, kiek daug šiandieninis žmogus yra nuo jo nutolęs, galėdamas ne tik rasti kone kiekvieno tipo dėmei specialų greito poveikio valiklį, bet ir medicininiu lazeriu įveikti erzinantį veido raudonį, pigmentines dėmes, prakaito liaukas.

Kaip dirbtuvių rezultatą pristačiau steinosofijos idėją atspindinčias vizualizacijas. Jas lydėjo šios įžvalgos:

• Steinosofai vertins ir išmanys ekosistemas tausojantį, daugiausia augalinį audinių dažymą, kaip tai buvo prieš įsigalint pramoniniam audinių marginimui ir greitajai madai. Į naujus drabužius jie žvelgs kaip į drobę, kur pirma dėmė – įkvėpimas margėti toliau tuo, kuo pradėjo: uogomis, vaisiais, daržovėmis, kava, vynu. Skalbianti žemos temperatūros vandeniu ir nenaudojant specialių dėmes naikinančių priemonių, pamažu drabužiai įgaus mirguliuojančio margumo – kaip saulėje raibuliuojantis jūros paviršius ar kas sau judantys medžio lapai.

• Steinosofai atmes lygius paviršius. Nelyginami lino, kanapių, dilgėlių pluoštai dėl savo faktūriškumo neišryškins pavienių dėmių, jos taps natūralia drabužio dalimi. Dirbtiniai pluoštai bus specialiai formuojami. Tokį eksperimentą atlikau su dirbtinio audinio skiaute, į ją pagal japonų tradicinę tekstilės marginimo ir formavimo techniką shibori įrišus pajūrio akmenėlius ir pavirinus vandenyje.

• Balta spalva bus ignoruojama kaip visiškai nepraktiška kasdieniame gyvenime ir paliktina ten, kur jos funkcija yra ne kosmetinė / estetinė, bet gyvybinė / specialzuota. Kaip sako danų dizaineris Per Mollerup, dažais galima ne tik nuslėpti purvą, bet ir demaskuoti jį. Laboratorijose ir laivuose tam naudojama tradicinė balta spalva. Pavyzdžiui, jūroje ji įspėja apie rūdis.

• Drabužių priežiūros priemonių pasiūloje greta aplinkai nežalingų baliklių ir juodos spalvos drabužius atnaujinančių priemonių atsiras panašia logika vadovaujantis sukurtų „greenwashing“, „orangewashing“, „redwashing“, „bluewashing“ tipo skalbiklių, kurie ne tik atgaivins skalbinių pagrindines spalvas, bet ir tarsi integruos nebeišsiplaunančias dėmeles, paversdamas jas rūbo margumu. Nešiotojų vaidmuo išsiplės – jie taps ir savo aprangos kūrėjais, nebijančiais eksperimentų ir netikėtumų.

• Iš biomedžiagų kuriamos drabužių detalės bei aksesuarai bus lengvai transformuojami, kintantys ir tam drabužio santykis su įvairiais išorės veiksniais kaip vandens dulksna, vaisių bei daržovių sultys, riebalai tik pasitarnaus, „pamaitindami“ aprangos elementus taip, kaip dabar galima atgaivinti natūralios odos rankinę įtrynus ją kokoso ar sėmenų aliejumi.

Tad steinosofinė mąstysena nėra savaime duoda – tam reikalingas noras išsivaduoti iš dėmių baimės bei vartotojiškų vizualumo normų, gebėjimas pamatyti gamtą kaip nesutvarkytą, tačiau harmoningą sistemą. Svarbus ir sąmoningas žvilgsnis į tekstilės ir mados industrijos veikimo mechanizmus, jautrumas tekstilės keliamai taršai. Tik per šias patirtis atsitiktinė dėmė gali būti interpretuojama iš naujo.